piemeninė

piemenìnė sf. (2) 1. piemenims būdingas, piemeniškas elgesys, nerimtas dalykas: Nepradėk piemeninės: kad niūki – niūk akuratniai! Trgn. Iš tikrųjų, Juozas piemenìnę kalbi Mlt. Kas čia do kalba – piemeninė, ir gan! Ktk. Kad giedat, tai giedokit – ką čia piemenìnę dirbat! Užp. Nu, gana jau šitos piemenìnės: kad norit – klausaite, ė ne, tai von iš mano pirkios! Dglš. 2. netvarka: Gryna piemenìnė par jum Ktk.